Vakar baigiau skaityti knyga. Kaip is pradziu atrode, eiline knyga. Bet kai baigus skaityti, mintys apie tai, ka perskaitei, nepalieka tavo galvos ramybeje, galima teigti, neeiline knyga.
J.Picoult romanas „Devyniolika minučių“.
Pagrindinis ivykis, apie kuri sukasi romano siuzetas, siurpus ir ne karta matytas ziniose ar spaudos pranesimuose. Tai devyniolika minuciu truke saudymai mokykloje.
Kodel 17-eciai stveriasi ginklo ir saudo vienmecius? Psichologinis ir fizinis SMURTAS.
Mes suprantame moteris, kurios nuzudo savo vyrus, nes sie tyciojasi is ju, musa, prievartauja.
Ar pasiruose suprasti 17-eti, kuris susaudo 10 savo bendramoksliu, nes sie is jo tyciojosi. Tyciojosi ir smurtavo... metai is metu...
Akvile sako: „Pas mus dar tokio lygio patyciu mokykloje nera“. Duok Dieve. Bet mes nezinom. Ir tai nera vieno vaiko problema – cia visuomenes problema.
Mano nuomone, Lietuva labai greitai arteja prie to. Vaikai auga vieni (tevai „pinigus kala“, dar gerai, jei Lietuvoje, o ne anglijose kur nors). Kas vaikams iskiepys vertybes? Vertybes, kurios mums atrodo suprantamos, bet jas reikia vaikui perduoti, o jei nera kas perduoda? Jei tas, kuris turetu padeti suprasti gyvenima, skina apelsinus kazkur ispanijoj ir perduoda tik pinigus. Aisku, be pinigu negerai, bet visa kur pusiausvyra turi buti. Ir kai materija pasidaro svarbiau us viska, nesistebekime, kai vaikai pradeda saudyti.
Perskaiciau ir galvoju: „kieno gi puse palaikau? To, kuris nuzude, ar auku artimuju?“ Pati issigandau, nes negaliu atsakyti...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
3 komentarai:
Aš palaikau visuomenės pusę, jei ji smerkia smurtą... O jei ne, tai jau visuomenės problema. Galiu sakyt kad manęs tai neliečia, bet iš tikrųjų taip nėra. Kas žino, gal ir mane kas nukeps...
Bandysiu susirast ir aš šitą knygą kur nors.
Ačiū Herrrai. ;]
Aciu Akvilei, bo as ir tik as sita knyga Herrrai daviau:D juokauju,aisku. mane irgi si knyga priverte susimastyti... O del pusiu palaikymo - as uz zmogiskaja puse. Visuomene, kad ir nenoredama/nematydama/nenoredama, savo juoda darba daro. uzburtas ratas: visada bus kietesniu, visada bus moksliuku, negalinciu pastoveti uz save, ir vienintelis pasipriesinimas lieka ginklas.. Sioj knygoj saudymas mokykloje pateikiamas visiskai kitaip nei ziniose ar spaudoje, negalima teisti vien is sausu faktu. Sita knyga verta perskaityti jau vien del to, kad kazkada, reikalui pribrendus, kitaip paziuretume i savo mokyklinuka broli, sese, kaimyna, galu gale - savo vaika.
P.S. persiprasau uz lietuvybes nebuvima komentare pasisiukslinau cia:)
pasišiukšlinai :D
Rašyti komentarą