Knyga, kuria rekomenduoju

Vakar baigiau skaityti knyga. Kaip is pradziu atrode, eiline knyga. Bet kai baigus skaityti, mintys apie tai, ka perskaitei, nepalieka tavo galvos ramybeje, galima teigti, neeiline knyga.

J.Picoult romanas „Devyniolika minučių“.

Pagrindinis ivykis, apie kuri sukasi romano siuzetas, siurpus ir ne karta matytas ziniose ar spaudos pranesimuose. Tai devyniolika minuciu truke saudymai mokykloje.
Kodel 17-eciai stveriasi ginklo ir saudo vienmecius? Psichologinis ir fizinis SMURTAS.

Mes suprantame moteris, kurios nuzudo savo vyrus, nes sie tyciojasi is ju, musa, prievartauja.

Ar pasiruose suprasti 17-eti, kuris susaudo 10 savo bendramoksliu, nes sie is jo tyciojosi. Tyciojosi ir smurtavo... metai is metu...

Akvile sako: „Pas mus dar tokio lygio patyciu mokykloje nera“. Duok Dieve. Bet mes nezinom. Ir tai nera vieno vaiko problema – cia visuomenes problema.

Mano nuomone, Lietuva labai greitai arteja prie to. Vaikai auga vieni (tevai „pinigus kala“, dar gerai, jei Lietuvoje, o ne anglijose kur nors). Kas vaikams iskiepys vertybes? Vertybes, kurios mums atrodo suprantamos, bet jas reikia vaikui perduoti, o jei nera kas perduoda? Jei tas, kuris turetu padeti suprasti gyvenima, skina apelsinus kazkur ispanijoj ir perduoda tik pinigus. Aisku, be pinigu negerai, bet visa kur pusiausvyra turi buti. Ir kai materija pasidaro svarbiau us viska, nesistebekime, kai vaikai pradeda saudyti.

Perskaiciau ir galvoju: „kieno gi puse palaikau? To, kuris nuzude, ar auku artimuju?“ Pati issigandau, nes negaliu atsakyti...