Vakar baigiau skaityti knyga. Kaip is pradziu atrode, eiline knyga. Bet kai baigus skaityti, mintys apie tai, ka perskaitei, nepalieka tavo galvos ramybeje, galima teigti, neeiline knyga.
J.Picoult romanas „Devyniolika minučių“.
Pagrindinis ivykis, apie kuri sukasi romano siuzetas, siurpus ir ne karta matytas ziniose ar spaudos pranesimuose. Tai devyniolika minuciu truke saudymai mokykloje.
Kodel 17-eciai stveriasi ginklo ir saudo vienmecius? Psichologinis ir fizinis SMURTAS.
Mes suprantame moteris, kurios nuzudo savo vyrus, nes sie tyciojasi is ju, musa, prievartauja.
Ar pasiruose suprasti 17-eti, kuris susaudo 10 savo bendramoksliu, nes sie is jo tyciojosi. Tyciojosi ir smurtavo... metai is metu...
Akvile sako: „Pas mus dar tokio lygio patyciu mokykloje nera“. Duok Dieve. Bet mes nezinom. Ir tai nera vieno vaiko problema – cia visuomenes problema.
Mano nuomone, Lietuva labai greitai arteja prie to. Vaikai auga vieni (tevai „pinigus kala“, dar gerai, jei Lietuvoje, o ne anglijose kur nors). Kas vaikams iskiepys vertybes? Vertybes, kurios mums atrodo suprantamos, bet jas reikia vaikui perduoti, o jei nera kas perduoda? Jei tas, kuris turetu padeti suprasti gyvenima, skina apelsinus kazkur ispanijoj ir perduoda tik pinigus. Aisku, be pinigu negerai, bet visa kur pusiausvyra turi buti. Ir kai materija pasidaro svarbiau us viska, nesistebekime, kai vaikai pradeda saudyti.
Perskaiciau ir galvoju: „kieno gi puse palaikau? To, kuris nuzude, ar auku artimuju?“ Pati issigandau, nes negaliu atsakyti...
2008 m. gruodžio 2 d., antradienis
2008 m. lapkričio 24 d., pirmadienis
Galvokim, ka sakom
Viena mylinti mama parase:
"Norėčiau pasidalinti savo mintimis apie mūsų mažylius, tiksliau, jų išvaizdą. Pasakymas, kad pelėdai jos vaikai – patys gražiausi, nėra iš piršto laužtas (nors aš nesuprantu, kodėl palyginimas susijęs su pelėda-man maži pelėdžiukai labai gražūs). Kiekvienai mamai savo mažylis pats gražiausias, jo nosytė pati dailiausia, akytės labiausiai spindinčios, plaukučiai patys švelniausi… Galėčiau vardinti nesustodama, nes ir pati auginu dukrytę. Tačiau, kartais, pamatę kitą vaiką, netyčia kažką leptelim (nors mums atrodo komplimentą – vaiko mamytei tai gali nuskambėti anaiptol ne kaip susižavėjimo pliūpsnis). Pavyzdžiui, oi koks mielas storuliukas/pūstažandis/raudonskruostis. Mama tai priims kaip “aha, vadinasi, ji mano, kad maniškis – nutukėlis”. Arba pagyra tėtukui “oi, jūsų mergytės ausys lygiai taip pat atlėpusios kaip tėvelio” (čia aš be komentarų..). Dar vienas pasakymas, adresuotas maniškei “Oi, kokia jūsiškė kukulakė” (hmm…turėčiau suprasti, kad dukrytės akys didelės, ar kaip?). Kokia mama bebūtų tvirta, linksma, supratinga, kiekvienas nepasvertas leptelėjimas apie jos pelėdžiuką – dūris į širdį, nors ji to niekada ir neparodys, tai nusėda nuoskaudos dulkėmis. Todėl mielosios, susitikusios savo draugę ar pažįstamą su ką tik iš gimdymo namų parsivežtu ryšulėliu, nepulkime “džiaugtis”, kad jo/jos nosytė miela, kaip mažo paršelio, ar stebėtis, kaip ji pati pagimdė toooookį didžiulį. Juk kiekvienai savas žmogutis – širdies dalis (beje, didžioji dalis)."
Atrodo, tokie paprasti gyvenimiski pastebejimai, taciau eina is visos sirdies. Kartais mes, suaugusieji, bendraudami tarpusavyje, elgiames taip pat. Skaudiname kita zmogu, atrodo, kad netycia, nenoredami, taciau dazniausiai noredami pamaitinti savo ego (ir apsimetame, kad to nesuprantame). Tiesiog bendraukime ir elkimes su zmonemis taip, kaip noretume, kad su mumis elgtusi.
P.S. Uz mintis dekoju sesei Akvilei.
"Norėčiau pasidalinti savo mintimis apie mūsų mažylius, tiksliau, jų išvaizdą. Pasakymas, kad pelėdai jos vaikai – patys gražiausi, nėra iš piršto laužtas (nors aš nesuprantu, kodėl palyginimas susijęs su pelėda-man maži pelėdžiukai labai gražūs). Kiekvienai mamai savo mažylis pats gražiausias, jo nosytė pati dailiausia, akytės labiausiai spindinčios, plaukučiai patys švelniausi… Galėčiau vardinti nesustodama, nes ir pati auginu dukrytę. Tačiau, kartais, pamatę kitą vaiką, netyčia kažką leptelim (nors mums atrodo komplimentą – vaiko mamytei tai gali nuskambėti anaiptol ne kaip susižavėjimo pliūpsnis). Pavyzdžiui, oi koks mielas storuliukas/pūstažandis/raudonskruostis. Mama tai priims kaip “aha, vadinasi, ji mano, kad maniškis – nutukėlis”. Arba pagyra tėtukui “oi, jūsų mergytės ausys lygiai taip pat atlėpusios kaip tėvelio” (čia aš be komentarų..). Dar vienas pasakymas, adresuotas maniškei “Oi, kokia jūsiškė kukulakė” (hmm…turėčiau suprasti, kad dukrytės akys didelės, ar kaip?). Kokia mama bebūtų tvirta, linksma, supratinga, kiekvienas nepasvertas leptelėjimas apie jos pelėdžiuką – dūris į širdį, nors ji to niekada ir neparodys, tai nusėda nuoskaudos dulkėmis. Todėl mielosios, susitikusios savo draugę ar pažįstamą su ką tik iš gimdymo namų parsivežtu ryšulėliu, nepulkime “džiaugtis”, kad jo/jos nosytė miela, kaip mažo paršelio, ar stebėtis, kaip ji pati pagimdė toooookį didžiulį. Juk kiekvienai savas žmogutis – širdies dalis (beje, didžioji dalis)."
Atrodo, tokie paprasti gyvenimiski pastebejimai, taciau eina is visos sirdies. Kartais mes, suaugusieji, bendraudami tarpusavyje, elgiames taip pat. Skaudiname kita zmogu, atrodo, kad netycia, nenoredami, taciau dazniausiai noredami pamaitinti savo ego (ir apsimetame, kad to nesuprantame). Tiesiog bendraukime ir elkimes su zmonemis taip, kaip noretume, kad su mumis elgtusi.
P.S. Uz mintis dekoju sesei Akvilei.
Pirmasis
Keista, bet nezinau nuo ko pradeti. Vieno zmogaus ikvepta nusprendziau ir as kazka sukurti :). Nezinau kas cia gausis, bet pabandyti gal ir verta.
Nuotrauka ne mano. Nemegstu nuotrauku (cha, gal del to, kad nesu fotomodelis). Nuotraukos neatspindi zmogaus esybes. Bendraujant su zmogumi, akys, o ne batai turi spindeti (hmm... nors batai irgi turi buti svarus). Nuotraukos yra "negyvos" ir fiksuoja tik akimirka. Kartais gyvenime akimirka yra svarbi, bet ne siuo atveju.
Nuotrauka ne mano. Nemegstu nuotrauku (cha, gal del to, kad nesu fotomodelis). Nuotraukos neatspindi zmogaus esybes. Bendraujant su zmogumi, akys, o ne batai turi spindeti (hmm... nors batai irgi turi buti svarus). Nuotraukos yra "negyvos" ir fiksuoja tik akimirka. Kartais gyvenime akimirka yra svarbi, bet ne siuo atveju.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
